Vilniaus apskrities Vyriausiajame policijos komisariate:
ant manekenų demonstruojamos pareigūnų uniformos
Ginčijasi vokietis, amerikonas ir rusas, kas geriau išmokys katę ėsti garstyčias.
Vokietis griebia, pražiodo ir suverčia garstyčias į nasrus.
– Tai prievarta! – protestuoja amerikonas ir ruselis.
Amerikonas deda garstyčias tarp dviejų dešros gabalų ir irgi viską sušeria.
– Tai apgaulė! – nesutinka vokietis su rusu.
Ruso eilė. Jis čiumpa katę ir pritepa jai po uodega šaukštą garstyčių. Ši, niaukdama, ima laižyti.
– Va taip, – sako rusas, – savanoriškai ir netgi su daina.
Katės unikalūs gyvūnai. Kaip ir rusai – „biespridielo“ tauta. Ir vieni, ir kiti garstyčias ar kitą velnią „išsilaižys“ patys. Tačiau ką daryti su silpniausiais visuomenės atstovais – vaikais, – kurie apsiginti nepajėgūs? Kas atsakingas už jų saugų ir ramų gyvenimą? Tėvai, bažnyčios atstovai ir įvairūs savanoriai ar prokurorai? O gal esate toks naivus ir manote, kad vaikams nepriklausomoje Lietuvoje gyventi gera?
Deja…
Pernai atliktas Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus tarnybos tyrimas parodė, kad seksualinis išnaudojimas tarp vaikų globos namų, specialiųjų mokyklų ir ugdymo įstaigų auklėtinių nėra mitas. Vaikai prisipažino patiriantys seksualinę prievartą, kuriai priskyrė tokius veiksmus kaip išprievartavimą, mėginimą išprievartauti, prievarta liečiamus jų lytinius organus ar vertimą liesti kitų asmenų lytinius organus. Dažniausiai vaikas taip buvo traumuotas bendraamžių arba vyresnių berniukų, kiek rečiau tėvo ar kitų giminaičių, artimųjų, taip pat ir svetimų žmonių, rečiausiai – patėvio arba motinos sugyventinio bei iš matymo pažįstamų vyrų. Pristačiusi tyrimo rezultatus Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Rimantė Šalaševičiūtė atkreipė dėmesį, jog nė vienas vaikas nenurodė, kad patyrė moters seksualinę prievartą. Kaip rodo valstybės globotinių apklausos rezultatai, vaikai prievartą patiria savo šeimoje, dažnai globos namuose ar kitose vaikų lankomose vietose, pavyzdžiui, diskotekoje, miške, pakeliui iš renginio, draugų gimtadienyje, rečiausiai – mokykloje.
Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Rimantė ŠALAŠEVIČIŪTĖ:
„Praktika aiškiai rodo, kad seksualiai išnaudoja tie vaikai, kurie patys yra patyrę seksualinę prievartą. Tai – laiku nesuteiktos psichologinės pagalbos pasekmė“, – mano pareigūnė.
Ką daryti, sunerimę ir prokurorai. Mat, net ir nutvėrus skriaudiką už rankos, mažieji neapsaugoti, kad apklausų metu seksualinės prievartos ar smurtiniu nusikaltimu prieš savo atžalą įtariamas „tėvelis“, jo gynėjas ar kitas teisėtas įtariamojo atstovas nedarys poveikio ir spaudimo liudijančiam pypliui, negrasins ir negėdins paauglio, su kuriuo nebemokama šnekėtis kitaip kaip tik švelnesniais ar stipresniais „prisilietimais“.
Todėl…
Praėjusią savaitę nepilnamečių justicijos bylose besispecializuojantys Vilniaus apygardos teritorinių prokuratūrų prokurorai, į krūvą suburti Generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokurorės Daivos SKORUPSKAITĖS LISAUSKIENĖS, aplankė Vilniuje veikiančius vaiko apklausos kambarius, susipažino su jų praktiniu panaudojimu ir kartu su psichologais bei kitais specialistais aptarė nepilnamečių liudytojų ir nukentėjusiųjų apklausų organizavimo ypatumus.
Namų svetainę primenančiame VšĮ „Vaiko namas“ vaiko apklausos kambaryje
Vaikais rūpinasi ne tik prokurorai. Štai Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos 19 straipsnis teigia:
- Valstybės dalyvės, siekdamos apginti vaiką nuo įvairaus pobūdžio fizinio ir psichologinio smurto, įžeidimų ar piktnaudžiavimo, priežiūros nebuvimo ar nerūpestingo elgesio, grubaus elgesio ar išnaudojimo, įskaitant seksualinį piktnaudžiavimą, kuriuos jis gali patirti iš tėvų, teisėtų globėjų ar kurio nors kito jį globojančio asmens, imasi visų reikiamų teisinių, administracinių, socialinių ir švietimo priemonių.
- Tarp tokių apsaugos priemonių reikiamais atvejais gali būti ir veiksmingos socialinės programos, leidžiančios suteikti paramą vaikui ir jį globojantiems asmenims ir išaiškinti, pranešti, perduoti nagrinėti, tirti, gydyti ir imtis kitų priemonių minėtais žiauraus elgesio su vaiku atvejais, o prireikus iškelti baudžiamąją bylą.
|
Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos 19 straipsnis
Lietuvos Respublikos Seimo ratifikuota 1992 m. liepos 3 d. |
Generalinis prokuroras ALGIMANTAS VALANTINAS:„Prokurorai sulaukė svaraus pastiprinimo. Nuo šių metų sausio 1 dienos apklausiant nepilnametį liudytoją ar nukentėjusįjį įtariamajam ar jo gynėjui gali būti neleista dalyvauti patalpoje, kurioje atliekama apklausa, tačiau tokiu atveju privaloma daryti garso ir vaizdo įrašą. Įtariamajam turi būti sudarytos sąlygos stebėti ir girdėti apklausą iš kitos patalpos, per ikiteisminio tyrimo teisėją užduoti apklausiamam asmeniui klausimus.“
Aišku, kad būtų įgyvendinta tai, apie ką šneka generalinis prokuroras, reikia specialių patalpų. Tokių mūsų šalyje nedaug. Lietuvoje pirmieji vaiko apklausos kambariai pradėti kurti 2005 metais. Šiuo metu Vilniuje veikia 3 minėti kambariai: VšĮ ,,Vaiko namas“ (Žemaitės g. 21-203, Vilnius; http://www.children.lt);
VšĮ „Vaiko namo“ vaiko apklausos kambarys, kamera,
technika valdoma kompiuteriu iš įtariamojo patalpos
Paramos vaikams centre (Latvių g. 19A, Vilnius; http://lt.pvc.lt
);
„Paramos vaikams centre“ apžiūrėti žaislai, išbandytas filmavimo
mechanizmas, išklausyta paskaita
Ir Vilniaus vyriausiajame policijos komisariate (Birželio 23-osios g. 10, Vilnius; http://www.vilnius.policija.lt).
Policijoje įrengtas linksmiausias vaiko apklausos kambarys
Pasak psichologų, vaiko apklausos kambaryje apklausiamas vaikas patiria mažesnę įtampą nei teismo salėje, todėl praktikoje jie turėtų būti kuo dažniau naudojami.
Pasakoja Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo valdybos Smurtinių nusikaltimų tyrimo skyriaus vyriausioji tyrėja J. NENARTAVIČIENĖ:
„Vilniaus apskrities Vyriausiajame policijos komisariate įrengtas vaiko (nukentėjusiojo, liudytojo) apklausos kambarys – techniškai taisyklingiausias, nes įtariamojo patalpa, kurioje susirenka iki 7 žmonių (advokatas, prokuroras, ikiteisminio tyrimo teisėjas, konvojaus pareigūnai, vertėjas, kt. proceso dalyviai), įrengtas atskiriame aukšte, mūsų atveju, rūsyje, todėl nėra tikimybės, kad nepilnametis atsitiktinai išbėgęs susitiks galimą savo skriaudiką.“ Visgi pašnekovė pripažino, jog pagal paskirtį minėta patalpa, kurios įrengimas kainavo per 60 tūkst. litų, nebuvo panaudota. Pasak tyrėjos, visų pirma policija neturi techninio darbuotojo, kuris reguliuotų aparatūros, užtikrinančios ryšį tarp patalpų, darbą. Antra, kadangi nusikaltimai žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui patenka į smurtinių nusikaltimų kategoriją, tai vaiko apklausos patalpa įkurta atitinkamame policijos padalinyje. Tai reiškia, kad koridoriuje vaikas gali sutikti ypatingo kvapo liudytojų, kitų įtariamųjų, kurie jam gali kelti tokią pačią baimę kaip ir įtariamas mažamečio skriaudikas.
Kaip gi tas vaikelis tampa tokiu sudėtingu išskirtinių procedūrų sau reikalaujančiu psichologiniu padaru?
Pasak vaiko raidos specialistų, vaikas pakankamai anksti pradeda skirti, kad jis yra berniukas ar mergaitė. Dar nepradėjęs eiti į mokyklą jau gali pasakyti, kuo skiriasi vyras nuo moters. Dažniausiai įvardijamas skirtumas – skirtinga kūno sandara. Vaikai greitai atpažįsta, kad jie turi kitokias kūno dalis. Be to, pasak tų pačių vaiko raidos psichologų, kitokias kūno dalis vaikai sieja su seksu. Vaikai taip pat anksti pradeda skirti savo seksualinius jausmus. Gal tik jų gali nemokėti įvardinti teisingais žodžiais.
Evaldas KARMAZA, VšĮ „Vaiko namas“ direktorius:
„Vaikai yra natūraliai smalsūs. Jie domisi savo kūnu, domisi, kaip atrodo kitų kūnas. Vaikai ir paaugliai įvairiai tyrinėja save ir kitus. Tarp vaikų dažnai pasitaiko seksualinio pobūdžio žaidimų. Jie būna spontaniški, su humoro atspalviu, kyla iš abipusės iniciatyvos. Vaikai skirtingai domisi seksualumu. Probleminis seksualinis elgesys yra tuomet, kai vaikai vieni prieš kitus naudoja jėgą, grasinimus, prievartą, agresiją. Toks elgesys kaip suaugusiųjų seksualinio elgesio imitavimas, ankstyvi (iki brendimo) bandymai atlikti seksualinį aktą, bandymai kišti daiktus į savo ar kito vaiko makštį ar išangę, nėra būdingi visiems vaikams ir dažnai kyla dėl vaikų seksualinio išnaudojimo.“
„Ar seksualinė vaikų prievarta, smurtas prieš vaikus – tik mūsų hedonistinių dienų rykštė?“ – keliame klausimą.
„Ne“, – atsako Evaldas Karmaza, VšĮ „Vaiko namas“ direktorius:
„Reikėtų išskirti Viktorijos laikus. Iki šio istorinio periodo vaikai patirdavo labai daug fizinės ir emocinės prievartos. XVIII-ame amžiuje išplito „vaiko nekaltumo“ sąvoka. Tuo periodu vis dažniau vaikai būdavo atskiriami nuo tėvų, auklėjimą ir priežiūrą perimdavo auklės. Visgi, jeigu vaikai parodydavo bent menkiausią susidomėjimą seksualiniais dalykais, buvo žiauriai baudžiami. Ir tik XX-ojo amžiaus pradžioje Z. Freud‘as sujudino Vakarų Europos nuostatas dėl vaikų seksualinių poreikių, vertė apmąstyti elgesį ir normas, viešai teigdamas ir parodydamas, kad seksualinis brendimas prasideda net nuo kūdikystės.“
Svarbu aiškinti visuomenei, kad vaikai patiria seksualinę prievartą ir ankstyvoje vaikystėje ir net kūdikystėje, ne tik paauglystėje. Dažniau aukomis esti mergaitės, nors gali būti ir berniukai. Dažniausi smurtautojai yra vaikui artimi vyrai, paaugliai ar senyvi žmonės. Iš nepažįstamų žmonių lytinį išnaudojimą patiria tik apie 5–10 proc. visų prievartą patyrusių vaikų. Retais atvejais smurtautojas yra moteris. |
„Vaikai mėgsta įsikibti į šį žvėrį, kad jaustųsi saugiau“, – teigė N. Grigutytė
Pasak socialinių mokslų daktarės Ilonos TAMUTIENĖS, spręsdami konkrečias vaikų prievartos problemas, atsakingų valstybinių institucijų pareigūnai dažniausiai susiduria su juridinių ir vaiko apklausos metodikos žinių stygiumi.
Prievartautojai retai elgiasi spontaniškai. Dažniausiai jie ne tik ilgai planuoja ir apsvarsto visas aplinkybes, kaip prisivilioti vaiką, bet ir stengiasi, kad vaikas niekam neprasitartų apie savo patirtį. Tą prokurorai puikiai žino. Tačiau lankydamiesi vaiko apklausos kambariuose prokurorai domėjosi tuo, su kuo susiduria retai – jie rinko žinias, kaip prakalbinti nukentėjusį vaiką ir nesuteikti jam dar daugiau skausmo.
„Paramos vaikams centro“ darbuotoja Ieva DANIŪNAITĖ:
„Vaiko apklausos metu jam gelbsti psichologė ir žaislai – to, ko nemoka papasakoti, vaikas gali parodyti su specialiomis lėlėmis…
Specialiųjų lėlių demonstravimas
… arba nupiešti
Mažamečio kalbinimo pavyzdys |
Mažamečio apklausos pavyzdys (panaudojant spalvinimo lapus)
Nesuprantamus prokuroro ar teisėjo klausimus su ausine dirbanti psichologė perfrazuoja ir pateikia vaikui priimtina kalba.
„Paramos vaikams centro“ darbuotoja Ieva DANIŪNAITĖ papasakojo, kad jų tikslas – suteikti efektyvią kompleksinę pagalbą ne tik vaikams, bet ir šeimoms. Centras rengia psichologo, psichoterapeuto, socialinio darbuotojo ir net psichiatro konsultacijas, teikia teisinę pagalbą. Esant reikalui „Paramos vaikams centro“ patalpose įmanoma apklausti ir nepilnametį įtariamąjį.
Rekomenduojama
apklausos
(be pertraukos)
trukmė:
- 7 metų vaikui – 30 min.
- vyresniems – iki 1,5 val.
|
Pasak ekspertės, rengiantis nukentėjusio nepilnamečio apklausai, vaikui rekomenduojama atvykti anksčiau – tam, kad mažylis priprastų prie aplinkos, susipažintų su psichologu, įgytų pastarojo pasitikėjimą, būtiną kontaktui. „Nuo vaiko neslepiama, koks yra susitikimo tikslas, paaiškinama, kad jis bus filmuojamas, kad tai, ką jis matys ir pasakos, stebės ir potencialus jo skriaudikas, tačiau vaikui susitikti su juo nereikės“, – sakė centro darbuotoja.
Prokurorų paklausta centro atstovė informavo, kad jų paslaugos nemokomos, bet, jei į jų apklausą atvykę prokurorai turės savo DVD įrašui, tai bus parama centrui.
Taip pat pranešta, kad vasarį laukiama pasirodant dviejų naujų leidinių – Rekomendacijų su nukentėjusiais vaikais dirbantiems pareigūnams ir Lietuvos, Lenkijos bei Olandijos patirties šioje srityje pristatymo. Leidinius bus galima gauti per Generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo arba Viešųjų ryšių skyrius.
Statistika byloja, kad į valstybines institucijas kreipiamasi dėl seksualinės (83 proc.), fizinės (92 proc.) ir psichologinės (68 proc.) prievartos prieš vaiką. Bet ar verta tikėti vaiko pasakojimu? Juk tai gali būti tik jo prasimanymas. Vaikai taip mėgsta fantazuoti…
Apie vaiko parodymų patikimumą samprotauja VšĮ „Vaiko namas“ psichologė Neringa GRIGUTYTĖ:
„Moksliškai yra įrodyta, kad išgalvotas pasakojimas kokybiškai skiriasi nuo tikro įvykio. Vaiko parodymų tikrumą įmanu nustatyti atliekant turinio analizę pagal 19 kriterijų. Tačiau bėda, kad protokole fiksuojamas ne realus vaiko pasakojimas, bet tai, kaip vaiko papasakotą istoriją suprato tyrėjas“, – teigė N. Grigutytė.
Ekspertė atkreipė dėmesį, kad apklausos metu reikia vengti tų pačių klausimų:
„Atsakinėti į suaugusiojo klausimus dažniausiai tenka mokykloje. Kas būna, kai neatsakai į mokytojos klausimą? Geriausiu atveju leidžiama dar kartą teikti atsakymą, blogiausiu – gauni blogą pažymį. Jei vaiko to paties dalyko paklausi antrą kartą, jis gali automatiškai pagalvoti, kad pirmasis atsakymas buvo klaidingas ir pateikti visiškai priešingą atsakymo variantą. Dėl tos pačios priežasties vaiką rekomenduojama apklausti vieną, o ne keletą kartų. Nes visai natūralu, kad 3 kartus pasakodamas tą pačią istoriją vaikas pasakos ją skirtingai. Be to, labai svarbu, kas vaiką apklausia, kaip formuluoja klausimus, kaip pasitinka atsakymus“, – aiškino su smurtą ir seksualinę prievartą patyrusiais nepilnamečiais dirbanti psichologė.
Seksualinė prievarta – kai vaikas yra lytiškai (iš)prievartaujamas arba tvirkinamas |
Fizinė prievarta – kai vaikas yra sužeidžiamas kito žmogaus veiksmais |
Psichologinė prievarta – kai vaikui yra grasinama, jis yra gąsdinamas ar nuolat žodžiu yra
žeminama jo asmenybė |
Pasakoja Neringa GRIGUTYTĖ:„Jei baudžiamoji byla teismą pasiekia per dvejus metus nuo įvykio, ir nors tai normalu pagal teisminės valdžios darbo ritmą, bet ne visai normalu sekant vaiko psichikos raidą: mažyliui – tai milžiniškas šuolis. Devynmetis šnekės ir reaguos kitaip nei septynmetis, jis niekada nepakartos tų pačių parodymų.“ Todėl siūloma tikėti pirminiu vaiko pasakojimu ir stengtis ikiteisminius tyrimus atlikti bei bylas į teismą perduoti kuo skubiau.
Pasak ekspertės, vaiko parodymai gali būti laisvas pasakojimas, tačiau, kad jis nesitęstų ilgą laiką ir tyrėjai gautų reikiamus atsakymus, vaikas turi žinoti tikslą, dėl ko su juo kalbamasi.
Paauglio kalbinimo pavyzdys
- Gali pasakyti, kaip buvo?
- Ne.
- Gėda?
- Taip.
- Gal gali užrašyti? Gali rašyti žargonu… |
Užsiėmimuose dalyvavę prokurorai klausė, ar reikia vaiką paglostyti, apkabinti, jei jis pravirksta.
Psichologė patarė prisilietimų vengti, geriau tokiu atveju pradėti pokalbį apie vaiko išgyvenamus jausmus (būseną). Pasak ekspertės, verkiama, nes jaučiama nuoskauda, baimė, grįžta skausmas ir pan.
Jei namiškiai pernelyg jautriai reaguoja ir trukdo apklausai, o vaikas negali be jų, tuomet patarta žaisti žaidimą: „Mamytė negali kalbėti, jei kalbės, turės išeiti iš kambario“.
Meluoti vaikui ar sakyti teisybę?
Vaiko psichikos ekspertė N. GRIGUTYTĖ:
„Negalima nei žadėti, ko neištesėsi, nei meluoti. Tiesiog reikia daugiau dirbti, t. y. „žaisti“ su vaiku“:
Nemeluoti vaikui
- Jei tau pasakysiu, ar mano tėtis nesužinos?
- Sužinos, o kas bus?
- Primuš, taip sakė.
- Tau baisu, nori, kad aš pasikalbėčiau su
tavo tėčiu, ką jis gali ir ko negali daryti? |
Pasak N. Grigutytės, tiesioginiai lyties organų pažeidimai, jeigu jie ir buvo, užgyja žymiai anksčiau nei vaiko emocinė psichologinė trauma. Vaiko elgesio, savęs vertinimo, bendravimo visuomenėje sunkumai gali likti labai ilgam. Todėl labai svarbu, kad prievartą patyrusiems vaikams pagalba būtų teikiama įvairiu laiku: intensyvi pagalba krizinės situacijos atveju, ji gali trukti 1–2 mėnesius, užtikrinant ir puoselėjant vaiko saugumą, pagalba šeimai.
Toliau – palaikymas ir stebėjimas, kai formuojami vaiko savisaugos įgūdžiai. Esant reikalui šeimos nariams turėtų būti sudarytos galimybės gauti specializuotą psichologinę ir teisinę pagalbą. Pagalba nukentėjusiam vaikui ir jo šeimai neretai teikiama mėnesiais ir metais. Lietuvoje šios pagalbos sistema dar tik formuojasi.
Nemeluoti paaugliui
Negaliu tau prižadėti, kad nieko baisaus gyvenime neatsitiks, bet galiu tau papasakoti, kas bus toliau. Ką reikės daryti, jei byla keliaus į teismą? Kas bus, jei nepavyks surinkti įkalčių? Kaip apsisaugoti nuo tokių įvykių ateityje? Į ką kreiptis pagalbos? |
Ko mokyti vaikus, kad jie galėtų apsisaugoti nuo lytinės prievartos?
Su smurto ir seksualinėmis aukomis dirbanti psichologė Neringa GRIGUTYTĖ:
Pirmiausia reikia aiškinti, kad vaiko kūnas priklauso tik jam ir niekas neturi teisės jo skaudinti ar liesti netinkamu būdu. Vaikas turi mokytis atskirti gerus ir blogus prisilietimus, turi teisę pasakyti „ne“ net ir artimam šeimos nariui, giminaičiui ar draugui, jeigu jo elgesys verčia jaustis nejaukiai. Vaikas turi žinoti, kad bet kada gali kreiptis į suaugusįjį pagalbos, papasakoti apie prievartą, patirtą jo paties ar jo draugų.
Psichologei Neringai Grigutytei įteiktas Lietuvos Respublikos
prokuratūros atminimo ženklas
Didžiausios ir svarbiausios žmonijai skirtos Knygos pačioje pradžioje Dievas tarė:
„Būkite vaisingi ir dauginkitės“ (Pr. 1, 28).
Paskui šioje Knygoje rašoma:
„Dievas apžvelgė visa, ką buvo padaręs, ir iš tikrųjų matė, kad buvo labai gera“ (Pr. 1, 31).
Nuodėmė atsirado vėliau. Bet dėl to, kad ji atsirado šiandien mes juokaujame, jog gyvenimas žmogui duodamas vieną kartą. Ir dažniausiai netyčiomis… J
Tą mums skirtą kartą skubame išgyventi kuo intensyviau.
Ar pastebėjome, kad per pastaruosius kelis tūkstantmečius ne tik atsirado nuodėmė? Per pastaruosius kelis tūkstantmečius vis labiau ir labiau skubame gyventi. Ir trokštame gyventi kuo maloniau. Taip skubame, kad nebepastebime, jog visame pasaulyje per tuos kelis tūkstantmečius nuvertėjo ir meilė, ir draugystė, ir pats žmogaus gyvenimas. Tuo pat metu pagausėjo savižudybių, daugiau žmonių jaučiasi nelaimingi, skundžiasi susvetimėjimu, vienatve.
Paklauskite savęs, ar tikrai esate draugai savo vaikams? Ar esate draugai vaikams, atvestiems pas jus į apklausą?
EiDžei Bee à la Edita Kauzaitė
Rodyk draugams
